Iš vakaro Mirja, susirašinėjus iki antros nakties
su žmogum, kurio nėra nei mačius nei girdėjus balso,
atsibudo kaip niekad sunkiai. Pasiražė,nusižiovojo ir
lėtu judesiu išlipo iš savo lovos.
Jau buvo beveik pusę aštuonių, kai ji susiprato nepadarius
anglų namų darbų. O kam juos daryti? – pagalvojo ji.
Turbūt kaip ir kiekvienas, Mirja nebuvo pilna energijos
ir noro mokytis. Taigi, ji nuėjo iki savo veidrodinės spintos,
pradarė duris, ir gal dešimt minučių stovėjo, galvodama ką apsirengti.
Mergina galvojo kas patiktų Džonotanui. Žalia palaidinė? raudonos kelnės?
gėliuotas megztinis? ne. Staiga ji pamatė raudoną it kraujas suknelę,
su taip pat raudonu kaspinu ant šono. Tai buvo tai ko jai reikėjo.
Pagaliau pakankamai susiruošusi Mirja, nuėjo vilkdama kojas
virtuvės link. Bet pamačius kad, iki pirmos pamokos liko vos
aštuonios minutės, ji nusprendė nieko nevalgyti.
Na, įsimetė porą šokoladukų į savo apipaišytą ir gan nešvarią kuprinę.
Apsimovusi raudonus “inkariukus”, ir juodą ilgą sintetinę striukę, ji nuskubėjo į mokyklą.
Kad ir kaip skubėjusi, bet į pirmą pamoką Mirja pavėlavo. Mokytoja ją nužvelgė piktu
kažko reikalaujančiu žvilgsniu, ir liepė sėstis.
Pamokos ėjo lėtai it sulėtintame veiksmo filme.
****
Pagaliau nuskambėjo ilgai lauktas skambutis. Mergina šoktelėjo iš suolo, skubėdama
kuo greičiau namo. Bet staiga prie jos priėjo Džonotanas. Jos vienintelė priežastis,
dėl ko ji keliasi kiekvieną rytą lygiai septintą valandą, dešimt minučių galvoja ką apsirengti,
taip nespėdama nieko suvalgyti, ir dėl ko ji mokosi ne per geriausiai, nes kiekvieną pamoką
stebi jį. Jam ji taip pat patiko. Taigi, jis priėjęs nedrąsiu balsu tarė:
- Gal norėtum eiti su manim kartu namo?
Bet Mirja netekus žado nieko jam neatsakė, o tiesiog linktelėjo galvą, ir nužingsniavo
su juo namų link. Eidama ji nepratarė nei žodžio. Nesugebėjo. Neišėjo.
Džonotonas irgi. Nesugebėjo. Neišėjo. Bet jiems buvo malonu.
Grįžus namo ji įsijungė televizorių, išsidrėbė ant sofos,
ir žiūrėjo porą valandų visai ne pagal jos amžių vaikiškus filmukus. Po to sėdejo
prie kompiuterio. Neilgai. Gal taip pat porą valandų, kol neišsinešdino lauk.
O ką paaugliai veikia lauke turbūt visi žinome. Bet Mirja buvo ne tokia.
Ji buvo ganėtinai prisižiūrinti mergina, su visad išlygintais marškiniais, tvarkingais
batukais ir geromis manieromis.
Dvidešimta valanda.
Pasigirsta džinsų kišenėje įkyri skambučio melodija. Mama. Mirja atsidūsta.
Atsisveikinus su visais, ji nužingsniavo namo.
Grįžus namo, užkando sumuštinio ir kaip visada užsidarė savo jaukiame mažame
kambaryje. Kompiuteris. Ir taip vėl iki pirmos valandos nakties.
O namų darbams laiko taip ir neliko.
Ir taip vyksta kiekviena Mirjos diena. Rutina. Dažniausiai.
Kiekvieno mokinio turbūt panašiai.
Juk mes panašūs.
