Neįprastas rytas.

balandžio 1, 2008 - Leave a Response

Už aukštų pastatų slėpėsi saulė,pagal idėją turėjusi pranešti eilinės dienos pradžią.
„Na ką,tenka prižainti,kad tas orų berniukas nemelavo.“ – pagalvojo Mija, pažvelgusi į slenkančius debesis bei už jų beisilepiančią saulę.
Laikrodis,kabantis ant baltos sienos rodė 07:55.Tad nieko nuostabaus,kad kavinėje buvo vos du žmonės,neskaitant vidutinio amžiaus padavėjos.
-Latte kaip visad, ar ne?- paklausė padavėja ir nusišypsojo motiniška šypsena.
-Žinoma – šyptelėjo mergina ir vėl ėmė žvalgytis pro langą.
Padavėja vis dar žvelgė į ją,tačiau po poros sekundžių į realų pasaulį ją gražino durų trinktelėjimas.
Vyrukas,kuris įžengė per duris,staiga sustojo.Įdėmus pusamžės padavėjos žvilgsnis jį sutrigdė.
Tokį ankstyvą rytą.Vyrukas vos vos šyptelėjo ir vis dar sutrikęs, prisėdo prie Mijos.
-Ei,ką tu čia veiki?Kiek žinau,be dvyliktos ryto tavęs čia negalima tikėtis.-kiek nustebus paklausė ji.
-Sėdžiu ir klausausi kaip tu kalbi – atsakė jis – Nutariau tave nustebinti, sakykim, papusryčiauti su tavimi.
Mija negalėjo susilaikyti ir ėmė juoktis.
-Ne,aš nejuokavau.Ir šeip,kodėl tu iš manęs juokiesi?-nutaisęs rimtą veido išraišką kalbėjo Ola.
Mija nusijuokė taip garsiai,kad net padavėja ir kampe sėdėjes vyrukas, pailkę savo darbus, akies krašteliu pažvelgė į ją.
-O jeigu rimtai?Kodėl tu nepatingėjai ateiti čia taip anksti?-surimtėjo Mija.
-Na…Tarkim,kad anksti ryte, kaip tu jau buvai dingus, aš nuėjau į virtuvę, pasidaryti rytinės kavos.
Tada, kad laikas, kol vanduo verda, neprailgtų, nusprendžiau įsijungti mūsų mielajį televizorių.O ten,nuo pat ankstyvo ryto vaidenosi tas pupuliukas, kuris vos prieš keletą dienų buvo tavo viršininkas ir tavo mėsos gabalėlio, vadinamo širdimi, grobėjas.Šypsojosi ta savo dirbtine šypsena, lyg reklamuotų „Colgate“.Reklamavo savo dizaino studiją.Štai, sakė jis, koks aš kietas, seksualus ir, merginos,sukluskite – vienišas.Na gerai, taip nesakė.Jo veidelis kalbėjo pats už save.Pajutau jam tokį meilės perteklių, kad mielai būčiau papuošęs jo dailų veidelį keleta mėlynių.Madinga gi.Ir tada nusprendžiau, kad būsiu tikras draugas ir prabraškysiu tavo moterišką sielą.-užbaigė jis.
Mija net nesipriešino.Tiesiog tingiai patylėjo ir po keletos sekundžių,kaip smegenys vėl ėmė veikti,kukliai nusišypsojo ir tarė:
-Negaliu patikėti,kad tai sakau,bet: kaip miela.
Padavėja atnešė Mijos užsisakytą Latte ir nužvelgė šalia sėdintį Ola.Tada įdėmiai nuskanavo Miją.Ir galiausia,suvedusi visus duomenis į savo duomenų bazę,kreivai šyptelėjo ir nuėjo.
-Matei,jos mielą žvilgsnį?Jis tiesiog šaukte šaukia:kokia miela pora.- su apsimestiniu susižavėjimu tarė Mija
-O ne, ji klysta.Deja, jos fantazijos apie mūsų šviesų rytojų netaps realybe.Nors…likimas dar gali mus suklaidinti.- sumurmėjo Ola.
Keleta minučių ore tvyrojo tyla.Tiek Mija,tiek Ola prisiminė keletos dienų įvykius ir stengėsi save apgaudinėti ir viską pamiršti.Lyg kokią viešą paslaptį.
-Manau,kad būtų pats metas tave nudžiuginti.- pirmas prabilo Ola.-Ne,aš nepadarysiu tau Smith‘o šukuosenos.Deja.- su liūdesio gaidele balse prabilo Ola.-Tačiau eisime į sendaikčių krautuvėlę.
Mija sucypė ir apsikabino Ola.

Reklama

Mokinio gyvenimas.

kovo 31, 2008 - Leave a Response

   Iš vakaro Mirja, susirašinėjus iki antros nakties
su žmogum, kurio nėra nei mačius nei girdėjus balso,
atsibudo kaip niekad sunkiai. Pasiražė,nusižiovojo ir
lėtu judesiu išlipo iš savo lovos.
Jau buvo beveik pusę aštuonių, kai ji susiprato nepadarius
anglų namų darbų. O kam juos daryti? – pagalvojo ji.
Turbūt kaip ir kiekvienas, Mirja nebuvo pilna energijos
ir noro mokytis. Taigi, ji nuėjo iki savo veidrodinės spintos,
pradarė duris, ir gal dešimt minučių stovėjo, galvodama ką apsirengti.
Mergina galvojo kas patiktų Džonotanui. Žalia palaidinė? raudonos kelnės?
gėliuotas megztinis? ne. Staiga ji pamatė raudoną it kraujas suknelę,
su taip pat raudonu kaspinu ant šono. Tai buvo tai ko jai reikėjo.
Pagaliau pakankamai susiruošusi Mirja, nuėjo vilkdama kojas
virtuvės link. Bet pamačius kad, iki pirmos pamokos liko vos
aštuonios minutės, ji nusprendė nieko nevalgyti.
Na, įsimetė porą šokoladukų į savo apipaišytą ir gan nešvarią kuprinę.
Apsimovusi raudonus “inkariukus“, ir juodą ilgą sintetinę striukę, ji nuskubėjo į mokyklą.
Kad ir kaip skubėjusi, bet į pirmą pamoką Mirja pavėlavo. Mokytoja ją nužvelgė piktu
kažko reikalaujančiu žvilgsniu, ir liepė sėstis.
Pamokos ėjo lėtai it sulėtintame veiksmo filme.
****
Pagaliau nuskambėjo ilgai lauktas skambutis. Mergina šoktelėjo iš suolo, skubėdama
kuo greičiau namo. Bet staiga prie jos priėjo Džonotanas. Jos vienintelė priežastis,
dėl ko ji keliasi kiekvieną rytą lygiai septintą valandą, dešimt minučių galvoja ką apsirengti,
taip nespėdama nieko suvalgyti, ir dėl ko ji mokosi ne per geriausiai, nes kiekvieną pamoką
stebi jį. Jam ji taip pat patiko. Taigi, jis priėjęs nedrąsiu balsu tarė:
– Gal norėtum eiti su manim kartu namo?
Bet Mirja netekus žado nieko jam neatsakė, o tiesiog linktelėjo galvą, ir nužingsniavo
su juo namų link. Eidama ji nepratarė nei žodžio. Nesugebėjo. Neišėjo.
Džonotonas irgi. Nesugebėjo. Neišėjo. Bet jiems buvo malonu.
Grįžus namo ji įsijungė televizorių, išsidrėbė ant sofos,
ir žiūrėjo porą valandų visai ne pagal jos amžių vaikiškus filmukus. Po to sėdejo
prie kompiuterio. Neilgai. Gal taip pat porą valandų, kol neišsinešdino lauk.
O ką paaugliai veikia lauke turbūt visi žinome. Bet Mirja buvo ne tokia.
Ji buvo ganėtinai prisižiūrinti mergina, su visad išlygintais marškiniais, tvarkingais
batukais ir geromis manieromis.
Dvidešimta valanda.
Pasigirsta džinsų kišenėje įkyri skambučio melodija. Mama. Mirja atsidūsta.
Atsisveikinus su visais, ji nužingsniavo namo.
Grįžus namo, užkando sumuštinio ir kaip visada užsidarė savo jaukiame mažame
kambaryje. Kompiuteris. Ir taip vėl iki pirmos valandos nakties.
O namų darbams laiko taip ir neliko.

Ir taip vyksta kiekviena Mirjos diena. Rutina. Dažniausiai.
Kiekvieno mokinio turbūt panašiai.
Juk mes panašūs.