Neįprastas rytas. 1 balandžio, 2008

Už aukštų pastatų slėpėsi saulė,pagal idėją turėjusi pranešti eilinės dienos pradžią.
„Na ką,tenka prižainti,kad tas orų berniukas nemelavo.“ – pagalvojo Mija, pažvelgusi į slenkančius debesis bei už jų beisilepiančią saulę.
Laikrodis,kabantis ant baltos sienos rodė 07:55.Tad nieko nuostabaus,kad kavinėje buvo vos du žmonės,neskaitant vidutinio amžiaus padavėjos.
-Latte kaip visad, ar ne?- paklausė padavėja ir nusišypsojo motiniška šypsena.
-Žinoma – šyptelėjo mergina ir vėl ėmė žvalgytis pro langą.
Padavėja vis dar žvelgė į ją,tačiau po poros sekundžių į realų pasaulį ją gražino durų trinktelėjimas.
Vyrukas,kuris įžengė per duris,staiga sustojo.Įdėmus pusamžės padavėjos žvilgsnis jį sutrigdė.
Tokį ankstyvą rytą.Vyrukas vos vos šyptelėjo ir vis dar sutrikęs, prisėdo prie Mijos.
-Ei,ką tu čia veiki?Kiek žinau,be dvyliktos ryto tavęs čia negalima tikėtis.-kiek nustebus paklausė ji.
-Sėdžiu ir klausausi kaip tu kalbi – atsakė jis – Nutariau tave nustebinti, sakykim, papusryčiauti su tavimi.
Mija negalėjo susilaikyti ir ėmė juoktis.
-Ne,aš nejuokavau.Ir šeip,kodėl tu iš manęs juokiesi?-nutaisęs rimtą veido išraišką kalbėjo Ola.
Mija nusijuokė taip garsiai,kad net padavėja ir kampe sėdėjes vyrukas, pailkę savo darbus, akies krašteliu pažvelgė į ją.
-O jeigu rimtai?Kodėl tu nepatingėjai ateiti čia taip anksti?-surimtėjo Mija.
-Na…Tarkim,kad anksti ryte, kaip tu jau buvai dingus, aš nuėjau į virtuvę, pasidaryti rytinės kavos.
Tada, kad laikas, kol vanduo verda, neprailgtų, nusprendžiau įsijungti mūsų mielajį televizorių.O ten,nuo pat ankstyvo ryto vaidenosi tas pupuliukas, kuris vos prieš keletą dienų buvo tavo viršininkas ir tavo mėsos gabalėlio, vadinamo širdimi, grobėjas.Šypsojosi ta savo dirbtine šypsena, lyg reklamuotų „Colgate“.Reklamavo savo dizaino studiją.Štai, sakė jis, koks aš kietas, seksualus ir, merginos,sukluskite – vienišas.Na gerai, taip nesakė.Jo veidelis kalbėjo pats už save.Pajutau jam tokį meilės perteklių, kad mielai būčiau papuošęs jo dailų veidelį keleta mėlynių.Madinga gi.Ir tada nusprendžiau, kad būsiu tikras draugas ir prabraškysiu tavo moterišką sielą.-užbaigė jis.
Mija net nesipriešino.Tiesiog tingiai patylėjo ir po keletos sekundžių,kaip smegenys vėl ėmė veikti,kukliai nusišypsojo ir tarė:
-Negaliu patikėti,kad tai sakau,bet: kaip miela.
Padavėja atnešė Mijos užsisakytą Latte ir nužvelgė šalia sėdintį Ola.Tada įdėmiai nuskanavo Miją.Ir galiausia,suvedusi visus duomenis į savo duomenų bazę,kreivai šyptelėjo ir nuėjo.
-Matei,jos mielą žvilgsnį?Jis tiesiog šaukte šaukia:kokia miela pora.- su apsimestiniu susižavėjimu tarė Mija
-O ne, ji klysta.Deja, jos fantazijos apie mūsų šviesų rytojų netaps realybe.Nors…likimas dar gali mus suklaidinti.- sumurmėjo Ola.
Keleta minučių ore tvyrojo tyla.Tiek Mija,tiek Ola prisiminė keletos dienų įvykius ir stengėsi save apgaudinėti ir viską pamiršti.Lyg kokią viešą paslaptį.
-Manau,kad būtų pats metas tave nudžiuginti.- pirmas prabilo Ola.-Ne,aš nepadarysiu tau Smith‘o šukuosenos.Deja.- su liūdesio gaidele balse prabilo Ola.-Tačiau eisime į sendaikčių krautuvėlę.
Mija sucypė ir apsikabino Ola.